13 įrašas

-GA - BI - JA! -pasigirdo Luko balsas.
-Kas? -nustebusi tariau. - ko taip rėki?
-Tu ir vėl buvai nualpus!
-Gali būt. -ramiai atsakiau. Vėliau supratau, kad nieko nesuprantu. - RIMTAI?!
-Taip.
-A..aš užsimerkiau ir.. Aš nieko vapšė nebesuprantu.
-Kas tau darosi?
-Nežinau. Kur Domė?

-Palatoj.

-Tai einam.

Įėjom į palatą. Domė gulėjo lovoje su lašeline.
-Labas, kaip tu? -paklausiau.
-Ne kaip. Kaip jūs?

-Nesvarbu. Dabar svarbiau tu.
-Aš tai aš. Ne kaip man.

-O kas yra? Ką pasakė tau?
-Sakė, kad man kažkoks plaučių šūdas ir, kad rūkyti man griežtai draudžiama. Ypač kažką panašaus į herą.
-O ką tėvai?

Dominyka pradėjo verkti.

-Nežinau ir niekada nesužinosiu.
-What? -susirūpinusi paklausiau.
-Jie žuvę.
-Oi. Sorry, kad uždaviau tokį klausimą. Nežinojau..
-Tu nekalta.
-O tai kur tu gyveni?
-Visur?
-Ta prasme?
-Pas draugus. Tai ten, tai šen.
-Aaa.. Aišku.
Dar ilgai šnekėjom su Dome kol Lukas neperspėjo, kad jau beveik šešios.
-Gerai. Turiu eit. Iki. Laikykis.
-Aha. Tu taip pat.
-Užsuksiu kokią dieną.
-Lauksiu tada.
-Iki. -tarė Lukas.
Jis palydėjo mane iki stoties. Važiuodama namo galvojau apie per dvi dienas pasikeitusį mano gyvenimą.